LIETUVIŲ KANTIČKINĖS GIESMĖS

 

Kompaktinė plokštelė „Lietuvių kantičkinės giesmės“ – tai dviejų sostinės meno kolektyvų – folkloro ansamblio „VISI” ir Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kantičkinių giesmių grupės pastangos prisiliesti prie senųjų lietuvių religinės liaudies muzikos lobių ir atverti juos platesnei auditorijai.
Abu ansambliai skiriasi ne tik savo muzikine išraiška, liaudies giesmės pajauta, atlikimo dinamika, bet ir lietuvių liaudies muzikos atlikimo patirtimi.

VISI folkloro ansamblis gyvuoja jau 25 metus, yra įrašęs ir išleidęs įvairios lietuvių liaudies muzikos. Pastaruoju metu išleistos šios kompaktinės plokštelės: Simono Stanevičiaus „Dainos Žemaičių“ (dvigubas albumas), „Žemaičių dūnininkų dainos ir šokiai“, Liudviko Rėzos „Dainos“. Kolektyvas nuolat organizuoja mokslines ekspedicijas įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose ir jose dalyvauja, yra užrašęs vertingų liaudies muzikos pavyzdžių ir juos atlikęs Lietuvoje bei užsienyje.

Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kantičkinių giesmių grupė gyvuoja tik antrus metus. Šį kolektyvą subūrė folkloristė Modesta Liugaitė ir Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios broliai pranciškonai, atviri įvairiausioms dvasingumo ir pamaldumo muzikinės išraiškos formoms – senosioms, klasikinėms ir naujosioms. Grupės vadovę M. Liugaitę domėtis liaudies giesmėmis įkvėpė jos daininga giminė, kurios narių pagiedotų giesmių melodijų išgirsite ir šiame albume. M. Liugaitės senelis Petras Zalanskas iš Varėnos r. Mardasavo kaimo buvo vienas iškiliausių Dzūkijos liaudies giedotojų ir dainininkų, jo įdainuoti ir įgiedoti liaudies muzikos pavyzdžiai saugomi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose.

Šiam projektui iš minėtų archyvų buvo atrinktos iki 1940 m. užrašytos liaudies giesmės, savo melodija bei atlikimo tradicija siekiančios XIX a. vidurį. Jos yra ypatingos savita melodijų dermine kaita, gausia melizmatika. Visos šiame albume įrašytos giesmės sutinkamos Rytų Lietuvoje. Nors daugelio šio krašto giesmių melodijos yra monofoninės prigimties, pastaraisiais dešimtmečiais kai kurios jų atliekamos dviem (trimis) balsais, kartu giedamos ir moterų, ir vyrų.

Kompaktinėje plokštelėje rasite įvairių žanrų – gavėnios, laidotuvių, skirtų Švč. Mergelei Marijai, šv. Juozapui ir kt. giesmių. Išlikusių autentiškų liaudies giesmių lobynas yra didžiulis. Deja, tik dalelė jų iki šių dienų yra publikuota, įrašyta. Plokštelėje skambančių giesmių melodijas atrinko patys jas įgiedojusių ansamblių dalyviai. Čia išgirsite būdingas šiam kraštui gavėnios laikotarpio melodijas – „Atmink krikščionie, ką Jėzus kentėjo“, „Marija Magdalena, kad Jėzaus ieškojo“ (beje, jos giedamos ir per laidotuves). Pastaroji giesmė ypač populiari, paplitusi įvairiuose Lietuvos regionuose, todėl šiame albume ji neatsitiktinai įrašyta du kartus. Tai padaryta norint atkreipti dėmesį į giesmių melodinių variantų gausą. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios giedotojai gieda vienbalsę, melizmatinę melodiją, o VISI ansamblis pateikia ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Lietuvoje populiarų dvibalsį giesmės variantą.

Plokštelėje skamba ir visoje Lietuvoje gavėnios metu giedamos giesmės „Stovi Motina verkdama“ bei „Sveika, karaliene dangaus“ – taip pat širdingos giesmės Švč. Mergelei Marijai.

Visas šias senovines giesmes dažnas vadina tiesiog „Kantičkomis“, net nesusimąstydamas, kokia šio žodžio kilmė. Dar prieš porą dešimtmečių daugelyje Lietuvos sodybų buvo galima rasti sutrūnijusių, nuo laiko pageltusių kietais viršeliais giesmynų, kuriuos kaimo žmonės labai pagarbiai saugojo, perduodavo iš kartos į kartą.

Kantičkinių giesmių poetika išsiskiria nepaprastu jausmingumu, iliustratyvumu, giesmės – ilgos, spalvingai vaizduojančios epizodus iš šventųjų gyvenimo, Kristaus kančios, Kalėdų džiaugsmo. Čia rasime nemaža dabar jau nebevartojamų žodžių čyščius, dūšia, griekas, spasabas ir kt. Deja, šie giesmių tekstai, versti iš lotynų, lenkų kalbų, perrašyti ir redaguoti giesmynų rengėjų bei leidėjų, iki šių dienų nesulaukia jų vertos šiuolaikinės kalbos redakcijos. Daugelis XX a. bandymų redaguoti, trumpinti šią vertingą religinę poeziją – skuboti, akivaizdžiai stokoja talento. Neatsižvelgiant į teksto ir melodijos ritmo, metro, kirčio santykį, melodijos buvo sugadintos, iškraipytos, dėl to daugelis jų apskritai nunyko.

Šioje kompaktinėje plokštelėje girdėsite senuosius keliasdešimties posmų kantičkinių giesmių poetinius tekstus. Pateikdami juos vertinti klausytojams, atlikėjai siekia gaivinti ir puoselėti senąsias giedojimo tradicijas, suteikti galimybę negirdėjusiems gyvo šių giesmių atlikimo Lietuvos kaimuose per laidotuves, gavėnią, Kalėdas, gegužines pamaldas, pajusti, kaip tos giesmės skambėjo, kai jas giedodavo mūsų seneliai. Beje, Lietuva yra viena iš nedaugelio Vakarų Europos šalių, kurioje dar XX a. pabaigoje daugelyje kaimų skambėjo liaudies giesmės ir dainos, tebegyvavo žodinė perdavimo tradicija.

Žinios apie giesmių giedojimą pasiekia mus iš ikikrikščioniškų – pagonybės – laikų. Pirmųjų lietuviškų bažnytinių tekstų – poterių, maldų, evangelijų ištraukų, psalmių, giesmių – radimasis šalyje siejamas su krikščionybės atėjimu. Manoma, kad pirmiausia tai įvyko XIII a. viduryje – Mindaugo krikšto (1251 m.) ir karūnavimo (1253 m.) metu. Įvedus krikščionybę (1387 m., Žemaitijoje – 1413 ir 1417 m.), Lietuvoje privalėjo atsirasti ir lietuviškų krikščioniškų giedotinių tekstų. Pirmieji jų susiję su pranciškonų ordino Lietuvoje veikla. Pranciškonai aktyviai veikė šalyje jau Mindaugo, Vytenio, Gedimino laikais, yra daugiausia prisidėję ne tik prie Lietuvos krikščioninimo ankstyvuoju laikotarpiu, bet ir prie lietuviškos raštijos atsiradimo. Žinios apie choralinį giedojimą Vilniaus katedroje siekia XV amžių. Lietuvos bažnyčiose buvo giedamos lotyniškos grigališkos giesmės. Suprantama, jų giedojimas buvo tik dvasininkų luomo privilegija. 1501 m. Vilniuje per adventą pranciškonai kasdien giedodavo net aštuonerias mišias. Mišių giesmės buvo giedamos ne tik Vilniaus, bet ir Medininkų vyskupijos bažnyčiose, taip pat ir kai kuriose provincijose.

Apie kitakalbių giesmynų atsiradimą Lietuvoje galima kalbėti nuo vėlyvųjų Viduramžių. Lotyniškų rankraštinių giesmių rinkinių būta įvairiuose Lietuvos vienuolynuose, yra išlikę keletas tokių gradualų ir antifonarijų, datuojamų XIV – XV a. Bažnytinių ir liaudies giesmių raidą iki Reformacijos vertinti keblu dėl istorinių duomenų stygiaus. Iš epizodinių nuorodų vis dėlto aišku, kad iki pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo (apie 1520 – 1563 m.) „Katekizmo“ (1547 m.) pasirodymo Lietuvoje krikščioniškos giesmės lietuvių kalba jau buvo giedamos.

Mokslinę ir leidybinę Lietuvos katalikų konfesijos veiklą suaktyvino jėzuitų ordino kultūrinė iniciatyva. Jėzuitai nuoširdžiai rūpinosi katalikiškų bendruomenių švietimu lietuvių kalba, kūrė vienuolynus, leido lietuviškas knygas, taip pat ir giesmynus. Jėzuitų įsteigtose mokyklose Vilniuje, Kražiuose ir kitur buvo išugdytos reikšmingiausios Lietuvos kultūros istorijoje asmenybės.

Iki XVII a. vidurio lietuvių kalba buvo paskelbtos tik dvi katalikiškos giesmės
(viena – du kartus). Jos ir yra laikomos lietuvių katalikiškosios himnodijos pradžia. Šias giesmes išvertė Mikalojus Daukša (1527/1538 – 1613 m.). Giesmės buvo išspausdintos 1595 m. jo verstame Jokūbo Ledesmos „Katekizme“. Tai Hermano Luošio (XI a.) antifona „Sveika, karalyčia“ (Salve regina caeli Mater) ir šv. Tomo Akviniečio (1225 /1226 – 1274 m.) giesmė „Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji“ (Adoro te devote latens Deitas). „Sveika, karalyčia“, vėliau perredaguota į „Sveika, karaliene“, yra ne tik vienas seniausių lietuviškos katalikiškosios poezijos pavyzdžių, bet ir viena populiariausių mūsų laikų laidotuvių giesmių (ją rasite ir mūsų kompaktinėje plokštelėje). Perredaguotas šios giesmės variantas („Sveika, karaliene“) buvo išspausdintas 1605 m. anoniminiame katekizme.

1613 m. Vilniuje buvo išleistas pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos katalikų giesmynas lenkų kalba­Walento Bartoszewskio (apie 1574 – 1645) Parthenomelica albo pienia nabożne o Pannie Naświętszej.

Pirmasis lietuviškas katalikiškas giesmynas ­ „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios“­ buvo išleistas 1646 m. Jo autorius ir sudarytojas buvo jėzuitas Saliamonas Slavočinskis (prieš 1630 – apie 1660 m.). Šis giesmynas tapo kertiniu akmeniu visai lietuviškai katalikiškajai himnodijai, juo rėmėsi daugelis vėlesnių giesmynų, kitų leidinių su giesmėmis sudarytojų, giesmių vertėjų bei autorių. Giesmyno pasirodymas buvo reikšmingas ir to meto Lietuvos literatūriniam gyvenimui. Rinkinį sudarė 124 giesmės ir 48 psalmės. Beveik visos giesmės buvo verstos iš lotynų ir lenkų kalbų, akivaizdžiai naudotasi ankstesniais lenkiškais giesmynais; tačiau yra ir originalių giesmių. Pažymėtina, kad perredaguotų S. Slavočinskio giesmyne skelbtų laidotuvių giesmių su naujais poetiniais teksto variantais ir šiandien aptinkama daugelyje Lietuvos etnografinių regionų.

Antrasis lietuviškas katalikų giesmynas ­ „Balsas širdies pas Poną Dievą, Paną Švenčiausią Mariją ir Jo šventus, danguj karaliaujančius“ (sutrumpintai dar vadinamas „Balsu širdies“) ­ buvo išspausdintas apie 1679 m. (pirmas žinomas leidimas ­ 1726 m.). Jo autorius ­ jėzuitas Pranciškus Šrubauskis (1620 – 1680 m.). Giesmyne išspausdinta 115 giesmių ir 40 psalmių. Rengdamas „Balsą širdies“ autorius daugiausia naudojo S. Slavočinskio giesmyną. P. Šrubauskio giesmynas buvo labai populiarus, dažnai leidžiamas pakartotinai. „Balsas širdies“ iki 1852 m. buvo perspausdintas net 22 kartus. Šiame giesmyne yra nemažai iki šių dienų giedamų laidotuvių ir kitų žanrų giesmių.

XIX a. pradžioje katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas (apie 1778 – 1836 m.). 1820 m. jis perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkomis žemaitiškomis“. Šis pagrindinis XIX a. lietuviškas katalikų giesmynas buvo pakartotinai leidžiamas dar keliolika kartų. 1855 m. V. Valmiko „Kantičkas“ pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius (1801 – 1875 m.). XIX­XX a. išėjo keliasdešimt šio giesmyno leidimų. Vėlesnėse (po 1860 m.) „Kantičkų“ redakcijose ir pakartotiniuose leidimuose buvo įdėtos poeto kunigo Antano Baranausko (1835 – 1902 m.) „Artojų giesmės šventos“.

Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, taip pat ir ankstesnės Antano Strazdo (1760 – 1833 m.) iš knygelės „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.) kurtos, verstos ir redaguotos giesmės tapo lietuviškos Katalikų Bažnyčios liaudies giedojimo pagrindu. Iki pat XX a. pabaigos „Kantičkos“ buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas, savo ištakomis siekiąs Baroko epochą, bet ir praktinis poetinis giesmių šaltinis, kaimuose naudojamas iki šių dienų. Deja, su paskutiniu „Kantičkų“ leidimu baigėsi barokinės literatūros įtaka grindžiamos lietuviškos poezijos laikotarpis.

XX a. viduryje „Kantičkos“ buvo vėl perredaguojamos. Kaip jau minėta, dėl atmestinos literatūrinės giesmynų redakcijos smarkiai nukentėjo barokinė giesmių poetika. Giesmės buvo trumpinamos, neatsižvelgus į jų literatūrinį siužetą. Nesilaikant melodinių ir teksto kirčių atitikimo, iš esmės buvo pakeistos ir sudarkytos senųjų kantičkinių giesmių melodijos. Ir šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčioje giedama iš nesėkmingai perredaguoto liturginio maldyno. Tai, ko gero, iš dalies lemia bendruomeninio giedojimo Lietuvos bažnyčiose nepopuliarumą.

Trumpai apžvelgus senuosius lietuviškus katalikiškus giesmynus, svarbu konstatuoti, kad Lietuvos kaimuose ir šiandien galima aptikti giedotojų, giedančių iš tų senų, pageltusių M. Valančiaus „Kantičkų“ ir vėlesnių jų leidimų. Abiejų ansamblių, įrašinėjančių kantičkines giesmes, dalyvių rankose taip pat buvo mūsų protėvių išsaugotos knygelės.

Lietuvos mokslinėje literatūroje apie lietuviškų katalikiškų liaudies giesmių melodijų kilmę rašyta tik fragmentiškai. Kol kas nėra parengta ir išsamesnės mokslinės studijos apie lietuviškų katalikiškų giesmių melodiką. Manoma, kad šių giesmių melodijoms įtaką darė trys pagrindiniai muzikos šaltiniai: 1) Vakarų Europos katalikų ir protestantų bažnytinės ir liaudies giesmės (ypač lenkų, vokiečių, austrų ir čekų); 2) grigališkasis choralas ir psalmės; 3) lietuvių liaudies dainos ir instrumentinė muzika.

Per šimtmečius gyvavo daugybė lietuvių liaudies katalikiškų giesmių melodijų, mus pasiekusių žodinės perdavimo tradicijos dėka, variantų. Skirtingų etnografinių regionų giesmės skiriasi ne tik savo melodika, derme, ritmine bei metrine struktūra, bet ir jų atlikimo būdu. Dzūkijos giesmės giedamos vienu balsu, melodikoje vyrauja senosios bažnytinės dermės. Žemaitijoje tos pačios giesmės giedamos homofoniškai, neretai pritariant pučiamųjų instrumentų grupei, skiriasi ir jų intonacinė sandara bei atlikimo charakteris.

Deja, dėl sparčiai nykstančių senųjų lietuviškų religinių apeigų ir žodinės perdavimo tradicijos, prasto barokinių giesmių tekstų redagavimo ir giesmių melodikos žalojimo ši unikali ir nepaprastai reikšminga lietuvių kultūros dalis neišvengiamai traukiasi į užmarštį. Neverta tikėtis, kad naujoji katalikų karta atgaivins senąsias lietuviško kaimo religines tradicijas (tą rodo Vakarų Europos, kurioje giesmių žodinio perdavimo tradicija nunyko jau prieš šimtmetį, o kai kur – prieš kelis, patirtis). Tačiau kaip tik barokinių ir M. Valančiaus laikų giesmių melodika galėtų tapti lietuvių bendruomeninių giesmių pagrindu. Pirma ­ šios giesmės turi nepaprastai didelę istorinę ir kultūrinę vertę. Antra – šių giesmių intonacinė informacija labai artima įprastam lietuvio muzikiniam žodynui.

Projekto organizatoriai ir atlikėjai tikisi, kad kantičkinių giesmių giedojimas ne tik stiprins šiandieninės Lietuvos Katalikų Bažnyčios bendruomeninio giedojimo tradicijas, bet ir prikels iš užmaršties šį vertingą mūsų protėvių palikimą ir perduos jį ateinančioms kartoms.

Vilija Dačinskienė